Namo reiks pareit
Kai norisi kažką nuveikt Ir su draugais gerai pasvaigt. Žinai, sunkiausia nusiteikt – Namo reiks pareit Kai pajunti, kad jau gerai

Kai norisi kažką nuveikt Ir su draugais gerai pasvaigt. Žinai, sunkiausia nusiteikt – Namo reiks pareit Kai pajunti, kad jau gerai

Aš jau seniai tave stebiu. Aš pro savo langą iš namų. Lietuje matau tu vienas, pilkas kiemas ir tu. Tu nematai aš rašau tau, ant savo lango, skaičius

Aš nežinau, kaip toliau kentėt, Aš pamiršau, kaip save mylėt. Nežiūrėk į mane, Juk manęs nėra, kaip visada.

Šiandien skausmo per daug jau, Žodžiai virto šalta tyla. Mūsų laimę sugriovė Tiktai viena klaida. Aš nenoriu prarast tavęs, Neteisinu savęs.

Meilę taip bijau prisipažint Ką JIS pamanys, jei bijau pakelt akis? Jeigu JO mintis užvaldžiusi kita, Gal JIS myli ją? Būsiu atstumta, nieko neverta


Tolstanti naktis nusineša vienatvę Tolstanti naktis išeis slapčia Auštanti viltis užplūs vėl mano gatvę Šiltas liūdesys – jis grįš nakčia.

Rytas perone, Laukiu aš tavęs, Beldžiasi širdis nerami. Mudu ties riba, Lyg slogiam sapne, Ši tyla, ji viską nusineš Mėlynas dangus Toks svajingas ir ramus

Gramą padarysiu Cyzą surūkysiu Staigiai apsinešiu Rūbus tau nuplėšiu Reikalą darysim Lovoj paskraidysim Šėlsim iki ryto Su savo mergyte

Man visi keliai lyg medžių šaknys susipynė Man visur gerai bet Lietuva yra gimtinė Čia yra namai o man visi kaip broliai Ir nors vilioja toliai

Šalia tavęs aš jaučiuosi keistai. Stringa žodžiai, drėksta delani. Ir aplinkui mato visi, Kad viso to priežastis tu esi. Kiek kartų aš save raminau

Sakyk ar dažnai, prisimeni tai Kaip žaidė stikle eglutės žaislai O šaltis lange klijavo snaiges Ir rašėm laiške savas svajones. Kišenėj vėjai, bet ar tai svarbu

Saldi naktis į miestą nusileido, O tu kažkur beviltiškai skubi. Užmiršk prašau, kas mus abu lig šiol taip žeidė, Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.

Susirink laidus pakrovėjus, susirink laidus pakrovėjus, išeik iš hatos dar net neužėjęs Aš tik nuo savęs kapoju, judu Tavo muzikos negirdėjęs

Mano žemei nėra krašto Pasiklystum tarp žiedų Jei įeitum, neišeitum Iš margų margų gėlių Mano žemėj dainos skamba Duona saulės čia pilna

Kas buvo – užmiršai, bet ilgesio lašai Negaruoja ugnyje Degina, kaip žarija mane. Kaip sužeista lūšis, širdis sugrįžt prašys, Tiktai lūpos nutylės.


Aš jaučiuosi taip keistai, Lyg nebūčiau savimi, Mano mintys ir veiksmai, Nesuspėja su laiku, Aš norėčiau būt kartu, Su tais kurie seniai, Jau paliko


Kai naktis man per tamsi, Atsimerkti negali, Nieko nebesupranti, Pasiklydau savyje, Baimė kausto vėl mane, Kaip pajausti kuo esu, Pasirinkt turiu


Atsikračiau senom mintim O dar seniau jos Atsibodo man Taip bus švariau. Tai, kas buvo man sunku Dabar lengva Aš tvirtai žengiu Nereikia jų.


Nakčia motociklais į greitkelio rūką Įjungę ilgas šviesas abudu ištrūkom. Duok Dieve pabusti, neturinčiam saiko Nėra stipresnių vaistų už meilę ir greitį

Mes vėl aukštai Tai vėl žemai Šimtus dienų Kartojasi tai Kartais arti Kartais toli Nebežinau Ar vis dar jauti Tu – mano oras

Dar savaitė iki naujų, tiek daug reikalų per Kalėdas. Daug gerų valandų rogėmis ledu atveš Kalėdos. Nuo sunkių nešulių moterys pavargo Paštininkai niurzgia, jie vėl apsikrovę darbu

Diena keičia dieną, keičiasi metų laikai Ruduo pasibaigia, ateina žiema, kaip gerai Namo paskubėkit, sugrįžkit pačiu laiku, visi kartu



Kai mintimis ragaujame drugelių medų, Ir kai svajonėmis užliejame akis, Mes dykumas paverčiam vandenynais, Kuriais išplaukiame į neatrastas šalis.