Vai kodėl

Vakare smarkiai lijo lietus
Tu kavinėn šlapia užėjai
Tau prisėst siūlė bičas gražus
Tu neatsisakei

Jis pradėjo švelniais žodžiais suokt
Nuo šampano tu jau apsvaigai
O po to jis pasiūlė pašokt
Tu neatsisakei

Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei

Jis atrodė be galo žavus
Tu sakei, jog tau reikia skubėt
Jog tau laikas jau grįžt į namus
Ėjo jis palydėt

Jis kuždėjo tau einant gatve
Kad tu jį pakerėjai visai
Ir pasiūlė: užšok pas mane
Tu neatsisakei

Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei

Kai pas jį užėjai į namus
Jis pripildė dvi vyno taures
Negalvojai, kad jis toks gudrus
Kad jam reikia tavęs

Tuoj išleido jis tavo kasas
Ir bučiavo taip švelniai švelniai
Tyliai tyliai išjungė šviesas
Tu neatsisakei

Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei

Kai ryte jį apsikabinai
Pasakei jam: o mielas, brangus
Piktą balsą tuoj pat išgirdai:
Dink greičiau į namus

Su tuo vakaru, su tuo lietum
Tu prakeikei pasaulį visai
Bet kalta juk buvai tiktai tu
Juk neatsisakei

Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei