Laikas keistis
Aš šitą dainą rašiau iš išblukusių raidžių, iš „nemyliu“, „nekenčiu“, „neatleidžiu“…Prarasto, nerasto, iš netesėto, pasigviežto svetimo, savo vėjui pasėto…
Aš šitą dainą rašiau iš išblukusių raidžių, iš „nemyliu“, „nekenčiu“, „neatleidžiu“…Prarasto, nerasto, iš netesėto, pasigviežto svetimo, savo vėjui pasėto…
Mes kažkur erdvėje mes judam pirmyn per laiko bangas kurios mus suves aš laukiu tavęs Tu veidus matai aš būsiu tarp jų
Su tavim kartu, bet jaučiuosi taip toli Su tavim kartu gyvenu jau praeitim Laikui bėgant Įskaudinai mane, neberadau savęs Tuščiai žvelgiau į mūsų akimirkas.
Vėjuosiu aš vėją.Per žydinčią pievą. Prie upės sraunios. Nėra ko liūdėti. Man reikia skubėti.Kol dar nėr lietaus. Taip lėkti lengva. O gal nelengva.
Žvaigždžių milijonai keliauja seniai dangumi. Žvaigždės šviečia kaip žmonės, ir spindi, ir krenta žemyn. Kaip keista, kad ieško danguje tik vienos žvaigždės
Kai manęs jau daugiau nebebus krisiu tau lietumi į kasas O kai mūsų mažylis nubus tai žinok jį pažadinau aš. Kai manęs jau daugiau nebebus
Juk be tavęs nė vienos dienos, Juk be tavęs muzika negros, Oro linijos sustos Tarp žemės ir dangaus Traukiniai mūsų neišskirs
Pamačiau tave tamsioj nakty,
Tuščios gatvės tu viena,
Pasimetus tyloje
O už lango siaučianti audra
Tu palauk, palauk, neskubėk gatve,
Nebijok lietaus, jis nupraus tave.
Tiktai meilės lietus glamonės akis,
Tegul plauna jis mylinčias širdis
Danguj mėnulis švietė Nors pranašavo lietų Stovėjom mes abu po tuo dangum Galbūt ir nereikėjo Bet kažkodėl pradėjom Šypsotis viens kitam tada abu.
Iš lėto kyla rūkas Bunda vėl nauja diena O tavęs namie nėra Iš seno atviruko Žvelgia vaikas į mane O tavęs namie nėra Aš noriu dainuot dainas
Du maži, maži vaikai Mane aplankė naktį, Kai aš miegojau. Jie kaip saulės spinduliai Sušildė mano sapną, O aš dvejojau
Aš seku tavo pėdom Tu bėgi mano laukais Prisiglaudus laimę Tu dar nieko nepažinai Aš tau, tu – man Aš tau, tu – man nieko negailėjai
Ūla hai brendu per gūdžią šalį Lino plaukus į kairę sušukavęs Kampe debilas smaugia savo paną Ir jos klyksmas (a-a-a-a) man primena šalelę. Shalom, shalom, shalom Lietuva,
Aš žiūriu į tave, pasauli pro atvirus langus, Kai kyla saulė virš kalnų kol tyliai miegi tu Tu pasaka mano kurioj nebėra apgaulės Ir nerimo iš saulės karštu spindulių.
Išliksim tik mes, o visą kitą laikas ištrins Ištrins senas klaidas, o upė mus neš toli Laikrodžių rodyklės, greitėja kiekviena diena Aš duodu tau viską, tik kad visko tau negana.
Mano saujoj dūzgia bitės, tavo plaučiuose vanduo, Mano saujoj gesta rytas, liūdnas kaip kareivio šuo.
Mano rankos žvyro pilnos,
Tyliai akis užmerkiu, Vėlei tave matau
Ir atrodo kad jaučiu aš vėl tą jausmą, Vos pamatęs pirmą kartą pažinau. Ir atrodo viskas keista
Vasara mano Lyg jūroje saulė skęstų
Aš šiandien tavo Vasara mano Kur tavo bangos neša Aš šiandien tavo Palietus pėdom drėgną smėlį
Vėjas švelnus, šaltas, nebylus,Mūsų plaukus iškedens.Žiema saulė liūdna, išblyškus balzganaŠvelniai mūsų skruostus pakutens.
Jie mūsų norus nuteis, Bet mes tik norėjom ilgai Bet jeigu mes busim kartu, Mūsų draugai neatleis. Jie viską žino apie mus
Aš nežinau, kas bus rytoj,Pabūk, pabūk dar, senas drauge.Gal susitiksime ne tuoj,Kažkoks kartėlis gerklę graužia. Būk geras, dar po vieną taurę…
Tu man sakai… Naktis tau sesuo… Gesta šviesa… Gėlas vanduo… Kodai bus nulaužti, Satelitai praneš, Nesvarbu, kur esi – Mano hakeriai ras.
Savaitgalį, tik tai savaitgalį Tik tai savaitgalį atsipalaiduoti tu gali Gali tu atsibusti po viso balagano Vyrai atsipalaiduoja kas kaip išmano
Mano vienintelis žmogau, Kai būna valandų sunkių, Aš tavo laiškus vis skaitau, ir tavo balsą vis girdžiu. Kasdien nudunda traukiniai
Susirasti savo laimę gali būt sunku Tik nebijoki jos ieškoti Pradėk vėl nuo pradžių Gal ir nepakils lėktuvai Gal ir užeis šalna Bet aš žinau
Aš nežinau kaip gyvenau iki tavęs, Nepažinau pilnatvės skonio. Į savo ilgesį, sudėjas į dainas, Tavęs vienos ieškojau. Ir kai staiga mano